magai laiko juosta ir vieta
(Sveiki atvykę į Baisiausia scena kada nors , skiltis, skirta labiausiai pulsą plakantiems siaubo momentams. Šiame leidime: John Carpenter’s Beprotybės burnoje prasidėjo antrasis veiksmas įsimintina įžangine scena į laukiančią beprotybę.)
Kosminis teroras, persmelkiantis visą H.P. Lovecrafto kūryba dažniausiai būna kebli užduotis, kai kalbama apie kino adaptacijas. Didžiulės, beformės būtybės iš anapus, kurios yra per siaubingos ir keistos žmogaus protui suvokti, o juo labiau apibūdinti, buvo mėgstamas Lovecrafto siaubo stilius. Tai reiškia, kad tas vietas užpildo skaitytojo fantazija, o tai prieštarauja vaizduojamojo meno filmo formai. Kol kas atrodo, kad geriausias būdas sukurti skirtingą „Lovecraftian“ siaubo prekės ženklą didžiajam ekranui yra originali istorija, įkvėpta autoriaus darbų.
Johno Carpenterio Beprotybės burnoje , parašytas Michaelo De Lucos, pynė įvairias nuorodas į Lovecraft istorijas, tačiau sukūrė originalų siužetą, kuris puikiai užfiksavo nerimą keliantį, neapsakomą kosminį siaubą, kuris sužlugdo susiduriančių žmonių mintis. Beprotybės burnoje jo atidarymo akimirkomis skelbia būsimą siurrealizmą. Vis dėlto tai yra paprasta, įsimintina scena, kuri pradeda antrąją, kuri dreba su nerimą keliančiu pareiškimu, kad Dailidė visiškai suvokia protą griaunantį Lovecraftian siaubo pobūdį. Nuo šio momento realybė nustoja būti tokia, kokia buvo anksčiau.
Sąranka
Sutteris Cane'as (Jürgenas Prochnovas) yra žymiausias ir produktyviausias pasaulyje siaubo autorius, jo darbai pralenkia net Stepheną Kingą. Lygiai taip pat, kai jis turi perduoti naujausią ir paskutinį rankraštį savo leidėjui Niujorke „Arcane Publishing“, „Cane“ dingsta be pėdsakų. Leidybos direktorius Jacksonas Harglowas (Charltonas Hestonas) pasamdo laisvai samdomą draudimo tyrėją Johną Trentą (Samą Neillą), kuris stebi Cane ir paima rankraštį. Kuo toliau, tuo labiau jis patenka į savo tyrimą, tuo daugiau jis sužino, kad Cane'o darbas jo gerbėjus veikia vis labiau trikdančiais būdais.
Istorija iki šiol
Prieš susitikimą su leidykla „Arcane“, Trentą valgykloje užpuolė kirviu varomas maniakas, kurį nušovė policija. Vyras buvo Cane'o literatūrinis agentas, išprotėjęs perskaičius jo kūrinį. „Cane“ redaktorė Linda Styles (Julie Carmen) praneša, kad Cane'o romanai, kaip žinoma, sukelia dezorientaciją, paranoją ir atminties praradimą tarp jo mažiau stabilių gerbėjų. Nors skeptiškas, Trentas pastebi, kad visi romano viršeliai fone slepia paslėptą raudoną formą. Iškirpti ir pertvarkyti jie atskleidžia Naujojo Hampšyro valstiją, nurodydami konkretų žemėlapio tašką Hobb's End, išgalvotam miestui, kuris yra daugumos romanų vieta. Harglowas paskiria Stilius lydėti Trentą, kai jis leidžiasi į kelionę tirti. Trentas tapo neabejotinas dėl savo tikrumo, tai yra įmantrus leidybos komandos reklaminis triukas, tačiau Stylesas vis labiau glumina.
Scena
Stilius ir Trentas praleido visą naktį važiuodami iš Niujorko į Naująjį Hampšyrą, atsižvelgdami į svarbiausią laiką. Vėlyvas stilius atrodo išsekęs, kai ji vairuoja, kol Trentas miega keleivio vietoje. Ji klausosi radijo laidų pranešėjų apie paranojinę epidemiją, nes nerimą kelianti muzika pasibeldžia į automobilio žibintus, o viduryje kelio dviračiu važiuojantis berniukas. Pilka juoda naktis. Berniukas pažvelgia į ją, kai ji važiuoja, dviračio stipinuose drebantys kortų garsai yra aiškūs ir didžiuliai. Ji žiūri į savo galinio vaizdo veidrodį ir stebi, kaip berniukas, dabar raudonai nuplautas nuo automobilio galinių žibintų, išnyksta tamsoje.
artimi trečiosios rūšies 40-mečio atrankos susitikimai
Ne ką toliau, ji dviračiu važiuoja pro geriatrinį vyrą. Dabar raitelis eina priešinga kryptimi. Vis dėlto dviračio ir jo savininko detalės įskiepija deja vu. Užsidėjusi akinius ir patikrinusi žemėlapį, ji nepaaiškinamai žengia iš neįmanomos krypties į vidury kelio ir tiesiai į vyrą. Stylesas ir Trentas sustabdo automobilį ir bėga patikrinti savo nukentėjusio ir paleisto aukos. Vyras, išsišakojęs kelio pakraštyje, kalba jauno berniuko balsu. „Aš negaliu išeiti. Jis manęs neišleis “. Jis grėsmingai grįžta be traumų ir dar kartą iškeliauja į naktį. Stiliai, suprantama, sukrečiami.
Dailidė šioje psichologiškai nerimą keliančioje scenoje sukuria neramų dviprasmiškumo jausmą, skirtą žiūrovui pasibelsti kaip į prastą stilių, kaip ir prastą Styles. Vėlyva valanda ir ribotas regėjimo mastas labai mieguistam vairuotojui, todėl ne iš karto aišku, ar iš miego trūkumo jos akys vaidina ją, ar paslaptingame dviratininke yra kažkas antgamtiško. Iškreiptas laiko ir realybės suvokimas šią akimirką aiškiai rodo, kad ji išgyvena košmarą, užmigusi prie vairo. Dviratininko prekyba laiko kilpa, amžiaus svyravimai ir neišvengiamas jausmas, atsirandantis su kiekviena išvaizda, rodo sapno logikos žaidimą. Įtampą labai padidina radijo garsų kakofonija, stipinų kortos ir klaikus balas.
Tai trečiasis susidūrimas, kurio metu baikeris atsiskleidžia kaip fizinis dalyvis susidūrus automobiliui, smarkiai sugriauna bet kokį komfortą, kurį Stylesas užklupo sapne. Jo dvi trumpos eilutės, užuominuojančios, kad jis tėra cukranendrių machinacijos, kelia grėsmingą perspėjimą, kad ji ir Trentas gali greitai tapti patys pėstininkai.
Tas Dailidis įrodo šią sceną beveik visiškoje tamsoje, išskyrus automobilio šviesą, tarnauja dviem tikslams. Tai įkvepia šią kertinę sceną apčiuopiama atmosfera, bet dar svarbiau, kad ji simbolizuoja tai, kad mūsų veikėjai gilinasi į juodąją bedugnę. Tai negrįžimo taškas, tačiau tik Stylesas yra budrus ir pakankamai sąmoningas, kad suvoktų reikšmingumą. Naktinio važiavimo scena vizualiai veikia kaip juodas tunelis, jungiantis pasaulį, kokį mes jį pažįstame, su Lovecraftian Cane proto vaizdu. Dviratininkas yra arba perspėjimas, arba pranašaujantis pražūtį, tačiau pasakojimas nepraleidžia daug laiko nustatydamas, kuris. Techniškai paprastas, tačiau taip labai efektyvus meistriškumas, Dailidė prikabino neapsakomus „Lovecraft“ siaubus šia dezorientuojančia scena, kuri pradėjo antrąjį veiksmą.
